Kur link mūsų valstybės laivą vairuoja užsienio politikos strateguotojai?

2021 gruodžio 04

Ne kartą pokalbį prie apskritojo stalo pradėdavome pastebėjimais, jog pasaulis gyvena didelių įvykių išvakarėse. Dabar jau galime sakyti, kad ir mes esame kone pačiame šių įvykių epicentre, tačiau mūsų valdžios veiksmai užsienio politikos platumose nemaloniai stebina ne tik mus, bet ir kitų valstybių politikus. Užsienio politikos strateguotojų nesusikalbėjimas, vieningo sutarimo nebuvimas, sprendimų iracionalumas ir visiškas savo valstybės piliečių interesų nepaisymas Lietuvoje tampa kasdienybe.

Kur tokie užsienio politikos strategų veiksmai veda, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Kur link mūsų valstybės laivą vairuoja užsienio politikos strateguotojai? Komentuoja Rolandas Paulauskas

R.PAULAUSKAS: „Mes, Vakarų tautos – ir JAV – mes buvome ir esame pasaulio šeimininkai (angliškai – masters). Jeigu mes negalėsime diktuoti standartų, galime prarasti valdžią šiame šimtmetyje“ – taip Progresyvių demokratijų forume pasakė Ž. Borelis, aukštas ES pareigūnas, buvęs ES parlamento pirmininkas.

Ir tikrai, Vakarai, ir pirmiausia anglosaksai, šimtmečiais dominavo pasaulyje. Karys, vienuolis ir pirklys – štai prieš šią Vakarų trijulę kapituliavo daugelis pasaulio tautų ir valstybių. Bet jau keli dešimtmečiai kaupia problemas, kurios gresia jų dominavimo pabaiga: gamybą iškėlė į Aziją ir patys sukūrė Kiniją kaip konkurentą; prisikvietė migrantų ir susikūrė sau nebeišsprendžiamų problemų, o pačių vakariečių gimstamumas vis mažesnis; išsiauklėjo kartą, kuriai vertybės šimtmečiais puoselėtos Vakarų Europos tautų – svetimos, o jų dėka, beje, tos Ž. Borelio minimos Vakarų tautos ir tapo tais „masters“; ir, svarbiausia, Vakarai jau senokai „pravalgo“ daugiau nei uždirba ir gali tai daryti tik dėl to, kad turi galimybę emituoti niekuo nepadengtus pinigus ir auginti skolas. Bet viskas, ir gyvenimas skolon taip pat, turi pabaigą.

Taigi, problemų – ir čia tik dalis – našta tokio masto, kad rizikuoja palūžti, apie ką ir kalba Ž. Borelis. Toliau – du pasirinkimai: arba „masters“  padėties praradimas, kas reiškia gyvenimo lygio kritimą ir chaotizaciją šalių viduje (linkėjimai nuo migrantų), arba kova. Jei kova, tai prieš ką?

Pirma – vakariečių kova vienų su kitais, nes konkurencija tarp šalių niekur nedingo, tai – amžinas reiškinys. Ir čia su anglais vienoj pusėj, o ES – kitoj. Ne veltui juk anglai išstojo iš ES. Anglija, o ir JAV taip pat, kaip sala, pagal jų pačių dar 19 a. geopolitinius filosofus (H. Mackinder) yra nuolatinėje kovoje su žemynų valstybėmis dėl resursų. Ir anglai čia – meistrai. Nepamirškime, kad dar prieš 100 metų nedidelė valstybė saloje – Anglija, buvo širdimi Didžiosios Britanijos, išsiplėtusios į visus žemynus!

Antra kova vyksta su nauju priešu – Transnacionalinėmis korporacijomis. Čia vienoj pusėj visos valstybės, o kitoj – korporacijos, bet vėlgi anglosaksai ir korporacijoms turi didesnę įtaką, nei kitos pasaulio valstybės.

Na ir trečia kova, tai – Vakarų civilizacijos, vadovaujamos anglosaksų, kova prieš, iš esmės, visą likusi pasaulį dėl šeimininko padėties. Tai visiškai atvirai ir sako pareigūnas Ž. Borelis.

Ir, kas be ko, nauji laikai – nauji ginklai. Jei dar iki galo neaišku ginklas ar ne, jei ginklas – tada kieno ir prieš ką?, tai “žalioji religija“ neabejotinai naujas šiuolaikinių kryžiuočių įrankis, kurio pagalba bandys pasaulį padalinti į savus ir svetimus, į geriečius ir blogiečius, kuriuos, kaip žinia, galima ir reikia bausti.

Tokia, jei keliais sakiniais, susiklostė tarptautinė padėtis, kurioje Lietuvos užsienio turi rasti savo vietą ir naudingus mums sprendimus. Naudingus mums, ne kam nors kitiems. Ir čia prasideda mūsų bėdos, nes kas mums yra naudinga, mes patys suprantame labai skirtingai.

Kiekvienas turi savo pasaulio vaizdą. Ar tas vaizdas galvoj nors kiek atitinka realų, priklauso nuo smegenų keliamosios galios (kas duota, tas duota), nuo aplinkos (galima keisti), nuo sąžiningumo (žmogaus valioj), ir ypač nuo žiniasklaidos (kuri priklausoma, bet gali rinktis, nes yra dar internetas. Kol kas.). Deja, bet daugumos pasaulio vaizdas visur ir visada kupinas daugybės klišių ir mitų, kuriuos didžia dalimi ir formuoja žiniasklaida. Todėl dažni klaidingi sprendimai, nes mitas visada pralaimi prieš realybę.

Klasikinis pavyzdys – mūsų stojimas į ES, kai dauguma tikėjosi to, ko prie geriausių norų negalėjo duoti ir visai nematė tų naujų problemų, kurias buvimas ES neišvengiamai atneš. Bet kitaip ir būti negalėjo, nes vidutinio lietuvio galvoje, kaip, beje, ir vidutinio bet kurio kito rytų ar vidurio europiečio,  vaizdas šimtmečiais buvo toks, kad Vakaruose – geriau. Kas daugeliu atvejų buvo arti tiesos, todėl suprantamas rytų ir vidurio europiečio noras tapti Vakarais, o jei pasiseks tai ten ir persikelti, kaip dabar to siekia visa su Azija.

Vidutinio lietuvio ne tiek mąstymas, kiek jausena tokia: kas geriau gyvena, tas ir teisus. Na, o jei Vakarai, lietuvaičio įsitikinimu, gyvena geriau, tai išvada viena: reikia sekti paskui ir klausyti. Ką ir darom jau 30 metų. Ir į Seimą renkam tik tuos, kurie pasižada sekti ir klausyti. Ir vėl kitaip būti negali, nes tokie tokius renka. Ir kai Lietuvos valdžios užsienio seka, atrodytų, ne paskui Lietuvos naudą, o paskui ar JAV, visada prisiminkim – mes gi daugumoj manom, kad jie apskritai geriau žino kas yra gerai ir kas blogai. Taigi ir mums taip pat. O jei kažkam atrodo, kad ne, tai jis ar nieko  nesuprantantis runkelis, ar tiesiog vatnikas, ar dar, ko blogo, Zimbabvės agentas.

Atskirai reikia paminėti didelę grupę Lietuvos piliečių, kurie maitinasi iš įvairiausių Vakarų finansuojamų fondų-fondelių. Čia jau ir jausmai ir interesas, o, kaip žinia, kas valgydina, tas ir šokdina. Bet yra ir dar vieni. Tai tie, kuriuos jaunam amžiui išsivežė stambūs užsienio valstybių fondai, ten apmokė, suformavo pasaulio vaizdą ir grąžino į Lietuvą dirbti. Ir spėkit kam? Ne vieno Seimo nario biografiją puošia tokia stažuotė kokio nors užsienio fondo sąskaita. O kaip kurių pavardės puikuojasi net užsienio šalių įtakos agentų sąraše. Ir jie tuo didžiuojasi, o daugelis jiems dar ir pavydi tokios sėkmės. Tai ar gali būti Lietuvos užsienio kitokia, kol mes tokius renkam? Atsakymas – ne, negali. Kas kaltas? Rinkėjai, ir kai renka, ir kai nedalyvauja. Ir, deja, šiam pasauly kitaip nebūna.

Kai mes norim tapti Vakarais, o kai kas iš mūsų jau mano, kad jais ir esąs, reikėtų gerai suprasti kaip tapo tuo, kuo dabar yra. Ir čia, šalia vakariečių talento, darbštumo ir kitų gerų savybių yra ir tokia sėkmės sudedamoji kaip kitų šalių kolonizavimas ir ilgametis išnaudojimas. Daugelis tų norinčių tapti Vakarais nesupranta, kad jie yra ne burna, o maistas. Ir jei kažkas iš jų taptų burna, tai sumažėtu maisto, kas burnai visai nenaudinga. Dauguma Vakarų Europos valstybių šimtmečiais turėjo kolonijas visuose žemynuose, o Rytų ir Vidurio Europos valstybės – ne. Jos tik draskėsi tarpusavyje. Vakarai irgi pešėsi tarp savęs, bet kai dar nuo Kryžiaus žygių traukdavo į Rytus, veikdavo kaip viena jėga. Ir tam yra vargu ar panaikinama priežastis. Kaip žmonės, kad ir pasipykdami su sau artimais, išlaiko savo ir svetimo takoskyrą, taip ir tautos sudaro savų ir svetimų darinius vadinamus superetnosais. Pvz., arabai sudaro vieną didelį superetnosą, nors jo viduje yra daug tautų, kurios tarp savęs net kariauja kartais, bet europiečiai jiems visi – svetimi. Štai kodėl žlugo multikultūralizmo ir migrantų integracijos planai. Pačios gi Europos tautos sudaro du didelius darinius tarp kurių riba eina kažkur ties Praha. Tai paskutinis svarbus miestas, kurį, einant iš Vakarų į Rytus, vakariečiai dar laiko savu. Toliau jau jiems svetima žemė. Ar lietuviai, ar lenkai, ar rumunai, ar rusai – visi jiems yra kiti, ne jie. Tą gerai mato akylesni mūsų emigrantai. Taip susiklostė dėl istorijos, kalbos, gamtos, genetikos ir daugelio kitų faktorių.

Taigi, jei nusitrintų riba tarp Rytų ir Vakarų, vakariečiai prarastų pagrindinę savo pasaulio vaizdo sudedamąją – jie, ir tik jie yra nugalėtojai, jų veiksmai teisingi ir teisėti, jie buvo, yra ir turi ateityje likti „masters“. Ir kai vakariečiai kalba apie vertybes, tai visada yra vertybės jų ir jiems. Todėl Prancūzijos „Geltonas liemenes“ galima lupti be gailesčio, nes čia JŲ reikalas, o kaip malšinti protestus kitose, ne Vakarų šalyse, nuspręs JIE pagal savo naudos supratimą.

Mūsuose užsienio politikos formuotojams atrodo, kad mes veikdami kartu vakariečiais ir sekdami jais, artėjame prie tikslo tapti Vakarais. Tai didelis naivumas ir nesupratimas kaip pasaulis surėdytas. Mums tik leidžiama sudalyvauti Vakarų kovoje prieš jų pagrindinius priešus už išlikimą tais „masters“. Ir, jei mums nepasiseks, viskas ko galime tikėtis – paverkšlenimo dėl mūsų likimo, nes MES jų pasaulio vaizde ne JIE. Ir !!! viską iš tikro daro gerai. Gerai jiems, o durnių, kaip žinia ir bažnyčioj muša.

Ž. Borelio kalbos fragmentas: https://putnik1.livejournal.com/8839310.html

Visas pokalbis: respublika.lt

Leave a Reply

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.