Ką šiandien mala ūmių permainų vėjų sukamos istorijos malūno girnos: grūdus ar žvyrą?

„Savivokos visuomenėje dar labiau sumažėjo“, – išsitarė Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, visuomeninio judėjimo „“ steigėjas, „Pabudome ir kelkimės“ autorius , sutikęs pasidalinti mintimis apie Lietuvą ir pasaulį įtraukiančias permainas. Daugeliui turbūt būtų sunku ne tik jas priimti, bet ir patikėti, kad jos iš tikrųjų vyksta mūsų akyse.

Laikotarpis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios tarsi turėtų tikti pasvarstymams apie „senąją“ ir „naująją“ Lietuvos Respubliką, apie tai, kaip mėginta įsivaizduoti mūsų tautos ateitį brėžiant didžiausius valstybės tikslus, kreipiant svarbiausius jos darbus. Kaip tokios geresnės ateities įžvalgos šiandien atrodo jūsų akimis?

Verta pabrėžti, kad 1918 m. atkūrė valstybingumą, o 1990 m. valstybingumas buvo, tik su apribotu suverenitetu. Ir mes Kovo 11-ąją tą suverenitetą atstatėme. Pagrindinis suvereniteto bruožas – įstatymo viršenybė prieš bet kokius kitų šalių įstatymus. Nuo 2004 m. tos įstatymo viršenybės vėl nebeliko. Vėl turime apribotą suverenitetą, kaip, beje, ir visos kitos valstybės. Ir tai būtų pusė bėdos. Visa bėda ta, kad Europos Sąjungos vadai nori keisti visą ES gyvenseną. Ateityje jie nemato tautų, valstybių, jie jau dabar keičia šeimos, vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykius. Ateityje planuojama labai rimtai keisti net valgymo įpročius. Taip pat nuosavybės santykius, beje, ir privačios. Tai labai esmingai pakeis ES gyvenimą. Ir jei ateityje dar bus žmonių, kuriems svarbi Lietuvos valstybė, lietuvių , kurie norės gyventi jiems įprastoje etninėje ir etinėje aplinkoje, jie neišvengiamai turės atsakyti į klausimą, ką daryti su buvimu ES, nes ES aiškiai gravituoja į kažką, kas visai svetima įprastai mūsų gyvensenai ir net, sakyčiau, kartais nelabai derinasi su sveiku protu.

Ne sykį esate pabrėžęs, kad mūsų politinis elitas net nesuvokia globalinių permainų pobūdžio ir masto. Perspėjote, kad dabartiniai pokyčiai Vakarų civilizacijoje nukreipti prieš tautas ir valstybes. Kas kelia didesnį pavojų – pačios permainos ar politinės klasės nesugebėjimas joms pasiruošti?

Politinis elitas – tai daugeliu atveju atsitiktiniai žmonės, rinkimuose gavę teisę spręsti mūsų visų reikalus. Tai nėra tikrasis elitas, tai aplinkybių į sprendimų areną išmesti žmonės. Štai kad ir dabartinė Vyriausybė: ji yra suformuota partijų, kurios rinkimuose gavo 3, 4 ir 12 proc. visų Lietuvos rinkėjų balsų. Tai mažumų mažuma, bet ji sprendžia daugumos reikalus ir primeta jai savąjį pasaulio matymą. O šiaip politinė klasė yra JIE, kurie ką tik buvo MES. Tad kokie esame MES, tokie yra ir JIE. Mes esame labai skirtingi gebėjimu suprasti, kokios permainos mums reikalingos, o kokios – ne. Iš čia kyla visos bėdos. Bet tai yra ne Lietuvos, o apskritai žmogaus problema.

„Savo valstybę bet kokiu atveju reikia saugoti. Atsiminkite, tai vienintelė vieta šiame pasaulyje, kur lietuvis vien savo gimimo faktu gali ir turi jaustis šeimininku“. Turbūt visi sutiktų su šiais jūsų žodžiais. Tik kaip saugoti? Eiti balsuoti, nors ne vieno manymu iš esmės nieko nekeičia?

Kad rinkimai nieko nereiškia, pasakykit liberalams, kurie, gavę 3–4 proc. visų rinkėjų balsų, turi kelis ministrus ir galimybę primesti savo požiūrį daugumai. Gyvenimas yra tvarkomas įstatymais, kuriuos priima parlamentai, ir kito būdo, kaip daryti įtaką visuomenės gyvenimui, negu rinkimai, šiuolaikinis pasaulis tiesiog nežino. Bėda ta, kad dauguma, kuri Lietuvoje vis dar laikosi tradicinių pažiūrų, nesugeba išsirinkti joms atstovaujančių Seimo narių.

R.Paulauskas: „Tos naujosios vertybės mūsų gyvenimą ruošiasi keisti taip radikaliai, kad tai iš esmės prieštarauja ir sveikam protui, ir žmogaus prigimčiai. Bet bijau, kad jas priimsime, nes dauguma žmonių nesugebės pasipriešinti.“

Bet tai vėlgi nėra vien Lietuvos problema. Visur tas pats. Rinkėjas balsuoja už jam patikusį žmogų, o turėtų balsuoti už savo paties pažiūras. Lietuvoje ir visur kitur dauguma rinkėjų nesusieja savo pažiūrų su tuo žmogumi ar partija, už kurią atiduoda savo balsą. Čia visų šitų problemų priežastis. Interneto amžiuje to išvengti itin lengva, nes yra galimybė greitai išsiaiškinti, ką koks kalba, ką ir kaip supranta, nes daugelis turi paskyras „Facebook“ ar kituose socialiniuose tinkluose. Žmogus turi iš ko rinktis. Ir vėl grįžtame į situaciją, kai kiekvienas, turėdamas neribotas galimybes pasirinkti, ko klausyti, su kuo eiti, priima sprendimą pagal savo smegenų keliamąją galią. O ta galia yra stebėtinai nevienoda.<Skaityti toliau>