Zebedenai ir Netimerai: amžinas pasirinkimas tarp savo ir svetimo

Nusikelkime tūkstantį metų atgal prie Baltijos krantų. Čia randame lietuvių, latvių, estų protėvius. Jie turi savo supratimą apie pasaulį, apie pačius save, turi savo kultūrą. Bet juos pradeda lankyti svetimų kraštų žmonės, kurie aiškina: jūsų įsivaizdavimai yra visiškai neteisingi, jūs esate niekingi žmonės, jūs į pasaulį turite žiūrėti taip, kaip mes jums siūlome. Ir Baltijos tautų protėviai pasuko skirtingais keliais, atsakydami į siūlymą – atsisakyti savo savasties.

Latvių ir estų protėviai nesugebėjo atsilaikyti prieš atvykėlius ir jie įsikūrė jų žemėse. Tie atvykėliai žmonės buvo krikščionybės nešėjai. Kokiu būdu vyko tas procesas? Iš pradžių ateina karys, jis pravalo teritoriją, paskui ateina vienuolis, kuris paaiškina, kad taip ir turi būti, o po to ateina pirklys, kuris pasiima viską, ko reikia iš tų genčių teritorijų. Taip latvių ir estų protėviai neteko įtakos savo žemėse. Jų teritorijose ilgus šimtmečius reikalus jau sprendė danai, švedai, vokiečiai, vienu metu net lietuviai su lenkais ir, galų gale, jie pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

Lietuvių protėvių likimas yra kitoks: 1009 m. Kvedlinburgo analuose aprašoma tokia situacija: misionierius Brunonas atvyksta į teritoriją, kuri yra vadinama Litua ir pasiūlo atsisakyti savo pasaulio matymo, savo kultūros. Sako, aš jums atnešiau krikščionybės šviesą, o jūs, netikėliai, ne taip gyvenate.

Toje Litua buvo du vadai – Netimeras ir Zebedenas. Rašoma, kad jie buvo broliai. Netimeras į šį Brunono siūlymą atsisakyti savo savasties atsako sutikimu ir krikštijasi pats bei jo aplinka. O jo brolis Zebedenas, kalbant dabartiniais terminais, pasakė: „Klausyk, Brunonai, our live matter ir aš visiškai nesiruošiu keisti savo gyvenimo pagal tavo norus“. Jis nužudo patį Brunoną ir jo palydą. Taip baigiasi pirmas mums žinomas rašytiniuose šaltiniuose krikščioniškos šviesos nešimas į mūsų protėvių žemes, bet, aišku, tuo nesibaigia norai keisti mūsų protėvių pasaulėžiūrą.

Šv. Brunono Bonifaco nužudymas. Pažaislio vienuolyno freska, dail. Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni)
Šv. Brunono Bonifaco nužudymas. Pažaislio vienuolyno freska, dail. Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni)

 

Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)
Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas ()

 

Toliau prasideda Vatikano organizuojamų Kryžiaus žygių epocha į netikėlių žemes. Vėl iš pradžių eina karys, kad tuos netikėlius priverstų klausyti vienuolio, o paskui vienuolį ateis pirklys, kuris išsiveš kiaunių kailiukus ir visą kitą, ką mes tuo metu turėjome. Po šimtmečių kovų mūsiškis Mindaugas, norėdamas neduoti preteksto tiems Vakarų Europos, drįsčiau pasakyti plėšikams, turėti šviesos nešėjo monopolį, krikštijasi 1251 m., manydamas, kad tuo sustabdys Kryžiaus žygius. Bet tikrasis Kryžiaus žygių motyvas buvo ne šviesos nešimas, o noras pasiplėsti kitose teritorijose. Todėl ir toliau tęsėsi plėšikavimai ir Kryžiaus žygiai, motyvuojant kova su netikėliais.

Krikščionybės plėtra į Lietuvą eina iš dviejų pusių – iš Lenkijos pusės, kuri krikštijosi 966 m., ir iš Bizantijos per Kijevo Rusią, kuri krikštijosi 988 m. galutinai krikštijasi tik Jogailos valdymo metu, t. y. 1387 m. Ir čia dedu dešimt šauktukų, nes tarp lenkų krikšto 966 m ir Lietuvos krikšto 1387 m. praeina daugiau negu 400 metų. Vadinasi, 400 metų lietuvių protėviai sugebėjo priešintis kitos civilizacijos įtakai. O tai sako, kad mūsų protėvių civilizacija turėjo būti mažų mažiausia tolygi Vakarų civilizacijai, nes kitaip būtų neatsilaikiusi 400 metų. Ji būtų sunykusi, kaip sunyko latvių ir estų protėvių valstybingumo užuomazgos.

Vakarų kultūra Lietuvoje plinta labiausiai per Lenkiją. Jogaila, pasirašydamas Krėvos uniją 1385 m. su Lenkija sutinka Lietuvą ne tik sulieti su Lenkijos valstybe, bet ir krikštyti. Po Krėvos unijos , dabartiniais terminais, netenka dalies suvereniteto.

Krėvos unija (Vaitiekaus Gersono paveikslas)
Krėvos unija (Vaitiekaus Gersono paveikslas)

 

Kitas etapas – Liublino unija 1569 m. Po šios unijos pasirašymo Lietuvos valstybingumas dar labiau sumenksta. Neveltui Liublino unijos paminklas Liubline yra, o Lietuvoje jo nėra. Kaip ir Jogailos vardas Lietuvoje yra labai retai sutinkamas, nes Jogaila, pasirašęs Krėvos uniją, mūsų istorinėje sąmonėje yra suvokiamas kaip sumenkinęs Lietuvos valstybingumą.

Liublino unija (J.Mateikos paveikslas)
Liublino unija (J.Mateikos paveikslas)

Galutinai Lietuvos valstybingumas buvo likviduotas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje, kur net Lietuvos vardas yra nebeminimas. XVIII a., kai yra priimama ši Konstitucija, lietuviai Lietuvoje yra tik valstiečiai, jų kalba nereikšminga, vyrauja lenkiška kultūra ir raštas, o visas mūsų elitas – beveik 100 proc. sulenkėjęs. Ir pagaliau XVIII a. pabaigoje Lietuva, Latvija, Estija ir didžioji dalis dabartinės Lenkijos pakliūva į Rusijos imperijos sudėtį.

Nors visi gyvenom Rusijos imperijos sudėtyje, bet lietuvių tarpe vyravo lenkų kultūra ir kalba, o estų ir latvių – vokiečių.

Tik apie XIX a. vidurį, kai dėl civilizacinių permainų valstiečių, šimtmečiais engiamo sluoksnio, vaikai gauna balsą, jie pradeda vis garsiau teigti, kad yra ne vokiečiai, ne lenkai, bet estai, latviai ir lietuviai.

Lietuvos Taryba – 1917 m. rugsėjis – 1920 m. gegužė
Lietuvos Taryba – 1917 m. rugsėjis – 1920 m. gegužė

 

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas 1918-02-16
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas 1918-02-16

 

Lietuvoje iškyla Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, aušrininkai, varpininkai Jonas Basanavičius ir daugelis kitų. Jie pradeda lietuvių tautos atgimimo reikalą. XX a. pradžioje į Rytus ateina kita šviesa iš Vakarų, šiuo atveju – marksistinė, kurios pasekmė – sugriuvusi Rusijos imperija. Ir tada pirmą kartą istorijoje 1917-1918 m. susiformuoja Latvijos ir Estijos valstybės, o Lietuva ir Lenkija atkuria savo valstybingumus. Mūsų gyvenimas vėl yra „matter“. Bet tai trunka neilgai. 1940 m. ta Vakarų šviesa marksizmo pavidalu per Tarybų Sąjungą ateina pas mus ir užkloja marksistine šviesa penkiasdešimčiai metų. Dar vienu, hitlerinės Vokietijos pavidalu, Vakarų šviesa mus aplankė 1941 m. Kita Vakarų šviesa – demokratijos, žmogaus teisių pavidalu – jau 1990 m., subyrėjus Tarybų Sąjungai, leidžia vėl savo gyvenimą laikyti svarbiu, mes atkuriame nepriklausomybę ir mūsų gyvenimas vėl yra „matter“.

Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo 1990-03-11
Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo 1990-03-11

Tačiau ir vėl viskas trunka neilgai, nes iš Vakarų einanti šviesa laisvos rinkos, užsienio investicijų, privatizavimo, Europos Sąjungos pavidalu, vėl verčia mus apsispręsti kaip Brunono laikais. Didžioji mūsų visuomenės dalis eina Netimero pėdsakais ir mes įstojame į Europos Sąjungą. Taip ir ritasi šimtmečiais Vakarų ideologijos per Rytų ir Vidurio Europą.

A.Brazauskas ir A.Valionis pasirašo Lietuvos stojimo į ES sutartį 2004 metų gegužės 1 d.
A.Brazauskas ir A.Valionis pasirašo Lietuvos stojimo į sutartį 2004 metų gegužės 1 d.

Šiomis dienomis vis garsiau skamba „Intermarium“ projektas. Jo idėja kilo dar J. Pilsudskiui, prieškarinėje Lenkijoje. Tai yra idėja sujungti Vidurio Europos valstybes nuo Suomijos iki dabartinės Serbijos, turint omenyje, kad šis regionas nenori būti nei Rytais, nei Vakarais. Jis norėtų turėti savo savastį. Jis tarsi teigia, kad „our live also matter“. Kitaip sakant, mes nebūtinai turime priimti šviesą, einančią iš Pietų, Rytų, Šiaurės ar Vakarų, nes turime pačių savo savastį. Kur yra problema? Su šiuo „Intermarium“ projektu nesutiks Vakarų Europa. Nebus jis priimtinas ir Rusijai. Jis yra priimtinas pirmiausiai Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurių geopolitinis interesas – skaldyti Europos vienybę. Taigi taip mes pakliūvame į svetimo žaidimo rėmus.

„Intermarium“ projektas
„Intermarium“ projektas

 

Jeigu kalbėtumėme apie Lietuvos situaciją šiame „Intermarium“ projekte, tai sunku užmiršti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai istorijos bėgyje išvirto į visišką Lietuvos valstybingumo sunykimą. Taip pat nesunku numatyti, kad šiame „Intermarium“ projekte vėl iškils Vilniaus krašto problema.

Pastebėtina, kad Rytų Europos tam tikras vertybinis prieštaravimas Vakarų Europai kaip buvo prieš šimtmečius, taip yra ir dabar. Žalgirio mūšyje, kuris įvyko 1410 metais, vienoje pusėje kovojo Rytų Europa už savo vertybes, o kitoje pusėje buvo Vakarų Europos pajėgos, kurios nešė savo vertybinį supratimą į Rytų Europą. O šiomis dienomis – vėl tas pats. Naujos Vakarų Europos vertybės susiduria su prieštaravimu iš tos pačios Rytų Europos: Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos. Kaip tik šiomis dienomis Vengrijos prezidentas pasiūlė Lenkijai bendromis jėgomis ginti tradicines vertybes.

Rytų Europos valstybės vėl priešinasi Vakarų „šviesai“
Rytų Europos valstybės vėl priešinasi Vakarų „šviesai“

 

Popiežius ragina priiimti kuo daugiau migrantų
Popiežius ragina priiimti kuo daugiau migrantų

Pabaigai dar toks pamąstymas. Kai misionierius Brunonas siūlė Netimerui ir Zebedenui priimti krikščionybės šviesą, vienas apsisprendė ją priimti, kitas – ne. Galutinai krikščionybė Lietuvoje įsitvirtino tik XVIII-XIX šimtmetyje. Atskiri ikikrikščioniškos kultūros reliktai yra gyvi iki šiol, pavyzdžiui, sutartinės. Bet kaip bebūtų, nuo XIX šimtmečio mes, o ypač lenkai, esame labiau krikščionys už bet ką. Mes po šimtmečių priešinimosi, priėmėm pagaliau tas krikščioniškas vertybes, ėjusias iš Vakarų. Bet šiandien tų pačių jėgų ir vėl einančių iš Vakarų, mes esame verčiami priimti dabar jau antikrikščioniškas vertybes. Ir vėl visos Rytų Europos visuomenės stovi prieš tą patį pasirinkimą, kaip ir prieš tūkstantį metų. Vėl zebedenai ir netimerai turi rinktis, ar priimti naujas vertybes, atėjusias iš Vakarų, ar laikytis savomis jau tapusių krikščioniškų vertybių. Ir priklausomai nuo to, ar bus daugiau zebedenų, ar netimerų mūsų gyvenimas arba bus kažko vertas, arba mes vėl gyvensime svetimoje šviesoje, o tuomet jau nereikia verkti, kad ir lietuvių valstybė ateityje išnyks.

4 thoughts on “Zebedenai ir Netimerai: amžinas pasirinkimas tarp savo ir svetimo

  • 2021/01/02 at 18:35
    Permalink

    Apmaudu, kad po tiek laiko freskos ar paminklo Zebedenui vis dar nėra , o yra ir daugiau tų Zebedenų be jų dabartiniams svajokliams nebūtų ką ardyt ir krikštyti

    Atsakyti
  • 2020/12/28 at 23:04
    Permalink

    Pagaliau… kaip pasiilgom tų įdomių pasakojimų… Ačiū

    Atsakyti
  • 2020/12/28 at 16:43
    Permalink

    Dažniausiai būdavo "du viename" – ir karys, ir vienuolis.

    Atsakyti
  • 2020/12/27 at 19:27
    Permalink

    Pagarba jums,ponas Paulauskai! Paskutiniu metu mažai matau Jūsu straipsnių.Kažkada darėte laidas,,Naktigonė'' ,kurios tikrai buvo įdomios.Manau nevien tik man.Esate šviesaus proto žmogus Didelis ačių.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *