Kas yra tikrieji Lietuvos draugai ir kaip su jais draugausime

Niekad nesibaigianti turi savybę kartotis, kiekvienai kartai užduodama vis tuos pačius klausimus. Stebint geopolitinėje erdvėje vykstančius įvykius, neapleidžia mintis, kad stovime ant kažkokių didelių permainų slenksčio. Ko mus moko , kaip turėtume elgtis, kad, nebūdami didžiaisiais užsienio politikos lošėjais, sugebėtume išlikti kaip ?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, karo istorikas, Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas ir Klaipėdos universiteto profesorius Valdas RAKUTIS, Kovo 11-osios akto signataras . Diskusiją vedė .

G.JAKAVONIS: Marijonas Mikutavičius dainuoja, kad „esam pasauly tik trys milijonai…”. Visame pasaulyje mūsų gal ir daugiau, bet pačioje Lietuvoje tiek tikrai nėra. Todėl, norėdami išlikti, turime vykdyti labai apgalvotą užsienio politiką. Kažkada Sąjūdžio, t. y. Tautos atgimimo laikotarpiu, labai patraukliai skambėjo mintis, kad galime būti puikūs tarpininkai tarp Rytų ir Vakarų. Save laikėme vakariečiais, bet puikiai išmanėme ir supratome Rytų, šiuo atveju rusakalbių, mentalitetą. Rusų ir kurios nors vakariečių kalbų mokėjimas ir geri santykiai su kaimynais galėjo nulemti ekonominę Tautos gerovę. Tačiau taip neatsitiko, o matome, kad reikia didelių pastangų, norint pagerinti santykius net su artimiausiais kaimynais…

P.URBŠYS: yra geopolitiniame Rytų ir Vakarų susikirtimo taške. Tai sąlygojo savitą mūsų tapatybės formavimąsi. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet prie lietuviško kodo išgryninimo ypač prisidėjo ir Lietuvos pavergėjai. Pasipriešinimas jiems formavo vieną mūsų mentaliteto dalį, kolaboravimas ir keliaklupsčiavimas – kitą. Šios viena kitą neigiančios tapatybės sudaro mūsų bendrą nacionalinį mentalitetą. Tai veikia mūsų šiandieninį požiūrį į valstybės raidą ir santykius su išoriniu pasauliu.

Po 1795 metų, Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo, Lietuva iki 1990 m. kovo 11 dienos net 170 metų nešė pavergėjų – carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos – uždėtą nelaisvės jungą. Be abejo, tai nepraėjo mums be pasekmių. Rusijos dimensija yra giliai įsišaknijusi mūsų nacionalinėje savimonėje. Vieniems visada išliks grėsmė, kitiems – tai bus jėga, su kuria reikėtų skaitytis ir sugyventi. Todėl neatsitiktinai šiemet į klausimą – ar Lietuvos Rusijos atžvilgiu yra per griežta – 22 proc. – atsakė taip, 38 proc. – ne, o 27 proc. pasislėpė po atsakymu – nei sutinku, nei nesutinku.

Tokios nuomonės susiformavimui turi įtakos ne tik mūsų nacionalinio mentaliteto ypatumai, bet ir šių dienų užsienio politikos strategų vadeliojimas.

Dalios Grybauskaitės valdymo metais mūsų valstybės užsienio politika nemaža dalimi buvo priklausoma nuo jos asmeninių ambicijų. Todėl santykiai su visais artimiausiais kaimynais atšalo iki minusinės temperatūros. Dar galima pateisinti jos karingą retoriką Vladimiro Putino atžvilgiu, po jo ginkluotos agresijos Ukrainoje, bet prezidentės atšiaurumą pajuto ir , ir Latvija, ir net Estija. Gal ir buvo už ką į juos žiūrėti šnairai, bet ne iki tokio lygio, kad prezidentė negalėtų rasti laiko nuvykti į Rygą pasveikinti broliukus su jų nepriklausomybės sukaktimi.

Kiek, vairuodamas mūsų užsienio politiką, asmeninėmis ambicijomis vadovaujasi prezidentas Gitanas , dar iki galo neaišku. Tiesa, Baltarusijos įvykių fone jis bandė užimti regioninę lyderio poziciją, bet dėl tarptautinės vangios reakcijos jis tarsi atsidūrė politinėje nuošalėje.

Nė kiek nenustebčiau, kad kaip praėjusiame amžiuje, taip ir dabar tarp pasaulio galingųjų yra sudaryti slapti susitarimai dėl tarptautinių įtakų pasidalijimo. Mano manymu, tai akivaizdžiai patvirtina ir Vakarų Europos didžiųjų valstybių imitacinis susirūpinimas Baltarusijos atžvilgiu. Kadangi ši slavų valstybė priskirta Putino valdoms, tad Maskvai leidžiama įtvirtinti savo įtaką šiame krašte.

Žinoma, galime pasiguosti prevencišku JAV strateginių bombonešių skrydžiu virš Lietuvos šalia Baltarusijos ir Kaliningrado sienų. Tuo tarsi buvo priminta Kremliui apie jų bendrai nubrėžtas raudonas linijas, kurių dabar neleidžiama peržengti. Tačiau ar ši ištisinė linija su laiku nevirs punktyrine, niekas negali kategoriškai atsakyti. Juk gyvename besaikio vartojimo kulto amžiuje, kur moralinės vertybės nebelaikomos net simboliniais papuošalais. Išskaičiavimas be moralės tampa XXI a. pasaulio galingųjų užsienio politikos kredo. Tokiame ciniškame pasaulyje niekas negali jaustis saugus.

V.RAKUTIS: Šių procesų taip paprastai apibūdinti neišeina. Tiesiog pasikeitė Lietuvos geopolitinė orientacija. Iš priverstinės orientacijos į Rytus mes perėjome prie savanoriškos – į Vakarus. Tas perėjimas turi daug pasekmių. Tik kyla klausimas, ar mes sugebame toje naujoje situacijoje tinkamai rasti savo vietą, išlaikyti veidą. Kartais nesuprantame, kad kitas negali išspręsti visų tavo reikalų, tu turi išlaikyti savo stuburą, ne tik veidą, turi turėti bendrą nacionalinę kryptį. Mums tai ne visada sekasi padaryti. Bet dažniausiai šis nesugebėjimas kyla iš mūsų nesuvokimo, kas yra valstybė, nors kartais atrodo, kad tai yra teisinis aktas, kuris turi būti išlaikytas dokumento apibrėžtuose rėmuose, o daug pastangų, siekiant išlaikyti savo kryptį, dėti nebūtina.

R.PAULAUSKAS: Nusikelkime prieš tūkstantį metų prie Baltijos krantų. Čia randame lietuvių, latvių, estų protėvius. Jie turi savo supratimą apie pasaulį, apie save, turi savo kultūrą. Bet juos pradeda lankyti svetimų kraštų žmonės, kurie aiškina: jūsų įsivaizdavimai yra visiškai neteisingi, jūs esate niekingi žmonės, jūs į pasaulį turite žiūrėti taip, kaip mes jums siūlome. Ir Baltijos tautų protėviai pasuko skirtingais keliais, atsakydami į siūlymą – atsisakyti savo savasties.

Latvių ir estų protėviai nesugebėjo atsilaikyti prieš atvykėlius ir jie įsikūrė jų žemėse. Tie atvykėliai buvo krikščionybės nešėjai. Kokiu būdu vyko tas procesas? Iš pradžių ateina karys, jis pravalo teritoriją, paskui ateina vienuolis, kuris paaiškina, kad taip ir turi būti, paskui ateina pirklys, kuris iš tų genčių teritorijų pasiima viską, ko reikia. Taip latvių ir estų protėviai neteko įtakos savo žemėse. Jų teritorijose ilgus šimtmečius reikalus jau sprendė danai, švedai, vokiečiai, vienu metu net lietuviai su lenkais ir, galų gale, jie pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

Lietuvių protėvių likimas yra kitoks: 1009 m. Kvedlinburgo analuose aprašoma tokia situacija: misionierius Brunonas atvyksta į teritoriją, kuri yra vadinama Litua, ir pasiūlo atsisakyti savo pasaulio matymo, savo kultūros. Sako, aš jums atnešiau krikščionybės šviesą, o jūs, netikėliai, ne taip gyvenate.

Toje Litua buvo du vadai – Netimeras ir Zebedenas. Rašoma, kad jie buvo broliai. Netimeras į šį Brunono siūlymą atsisakyti savasties atsako sutikimu ir krikštijasi pats bei jo aplinka. O jo brolis Zebedenas, kalbant dabartiniais terminais, pasakė: „Klausyk, Brunonai, our live matter, ir aš visiškai nesiruošiu keisti savo gyvenimo pagal tavo norus.” Jis nužudo patį Brunoną ir jo palydą. Taip baigiasi pirmas mums žinomas rašytiniuose šaltiniuose krikščioniškos šviesos nešimas į mūsų protėvių žemes, bet, aišku, tuo nesibaigia norai keisti mūsų protėvių pasaulėžiūrą.

Toliau prasideda Vatikano organizuojamų Kryžiaus žygių epocha į netikėlių žemes. Vėl iš pradžių eina karys, kad tuos netikėlius priverstų klausyti vienuolio, o paskui vienuolį ateis pirklys, kuris išsiveš kiaunių kailiukus ir visą kitą, ką mes tuo metu turėjome. Po šimtmečių kovų mūsiškis Mindaugas, norėdamas neduoti preteksto tiems Vakarų Europos, drįsčiau pasakyti, plėšikams turėti šviesos nešėjo monopolį, 1251 m. krikštijasi manydamas, kad tuo sustabdys Kryžiaus žygius. Bet tikrasis Kryžiaus žygių motyvas buvo ne šviesos nešimas, o noras pasiplėšti kitose teritorijose. Todėl ir toliau tęsėsi plėšikavimai ir Kryžiaus žygiai, motyvuojant kova su netikėliais.

Krikščionybės plėtra į Lietuvą eina iš dviejų pusių – iš Lenkijos pusės, kuri krikštijosi 966 m., ir iš Bizantijos, per Kijevo Rusią, kuri krikštijosi 988 m. Lietuva galutinai krikštijasi tik Jogailos valdymo metu, t. y. 1387 m. Štai čia dedu dešimt šauktukų, nes tarp lenkų krikšto 966 m. ir Lietuvos krikšto 1387 m. praeina daugiau negu 400 metų. Vadinasi, 400 metų lietuvių protėviai sugebėjo priešintis kitos civilizacijos įtakai. O tai sako, kad mūsų protėvių civilizacija turėjo būti mažų mažiausia tolygi Vakarų civilizacijai, nes kitaip būtų neatsilaikiusi 400 metų. Ji būtų sunykusi, kaip sunyko latvių ir estų protėvių valstybingumo užuomazgos.

Vakarų kultūra Lietuvoje iš esmės plinta per Lenkiją. Jogaila, pasirašydamas Krėvos uniją 1385 m. su Lenkija, sutinka Lietuvą ne tik sulieti su Lenkijos valstybe, bet ir krikštyti. Po Krėvos unijos Lietuva, dabartiniais terminais kalbant, netenka dalies suvereniteto.

Kitas etapas – Liublino unija 1569 m. Po šios unijos pasirašymo Lietuvos valstybingumas dar labiau sumenksta. Ne veltui Liublino unijos paminklas Liubline yra, o Lietuvoje jo nėra. Kaip ir Jogailos vardas Lietuvoje yra labai retai sutinkamas, nes Jogaila, pasirašęs Krėvos uniją, mūsų istorinėje sąmonėje yra suvokiamas kaip sumenkinęs Lietuvos valstybingumą.

Galutinai Lietuvos valstybingumas buvo likviduotas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje, kur net Lietuvos vardas yra nebeminimas. XVIII a., kai yra priimama ši Konstitucija, lietuviai Lietuvoje yra tik valstiečiai, jų kalba nereikšminga, vyrauja lenkiška kultūra ir raštas, o visas mūsų elitas – beveik 100 proc. sulenkėjęs. Ir pagaliau XVIII a. pabaigoje Lietuva, Latvija, Estija ir didžioji dalis dabartinės Lenkijos pakliūva į Rusijos imperijos sudėtį.

G.JAKAVONIS: Prisimenu, kai po Sausio 13-osios nakties tūkstančiai rusų išėjo į Maskvos gatves, palaikydami Lietuvą. Į Varšuvos gatves, mus palaikydami, išėjo tūkstančiai lenkų. Dabar mes Rusijai – priešas Nr. 2, kaimynei Baltarusijai po savo idiotiškų Medininkų kelio akcijų – priešas Nr. 1. Su latviais santykiai nei šiokie, nei tokie. Kažkada turėjome bendrą Lietuvos-Lenkijos dviejų tautų respubliką, į kurią įėjo ir dabartinė su . Turėjome tarpukario ir ypač sovietmečio laikotarpį, kur buvo tam tikras Baltijos sesių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – besiformuojančio bendrumo stereotipas. Jei būtų jūsų valia rinktis, kokį tarptautinių santykių mo delį norėtumėte atkartoti, tobulinti, kad išliktume ir kaip tauta, ir kaip valstybė? Nes, kaip rodo patirtis, Lenkija į Lietuvą visada žiūri kaip į nelygiateisį jaunesnįjį brolį, o Lietuvos, Latvijos, Estijos bendra pozicija subyra, jei tik skandinavų šalys laikosi kitokios nuomonės. Tada liekam dviese – tik mes ir latviai…

P.URBŠYS: Bendra istorinė ir etninė idealiausiai pasitarnauja stiprinant tarpvalstybinius santykius. Iš vadinamųjų Pabaltijo sesių tuo geriausiai pasinaudojo Estija. Po nepriklausomybės atkūrimo ji sugebėjo veiksmingiausiai išnaudoti savo bendrą ugrofinišką tapatybę, kurdama tarpvalstybinius santykius su Suomija.

Mus su latviais, nors ir sieja ta pati baltiška tapatybė, bet germaniška įtaka juos padarė kitokiais. Gal todėl tarpvalstybiniai mūsų santykiai nei 1918-1940 metais, nei dabar netrykšta išskirtiniu artumu. Tad abejoju, ar mes artimiausiu metu tapsime neišskiriamais broliais.

Lietuvos-Lenkijos buvęs valstybinis tandemas daugiau primena muziejinį reliktą su prieštaringu abipusiu vertinimu. Apie etninės tapatybės bendrumą net neverta kalbėti. Taigi lieka amžinas klausimas – ar šiandieną galime turėti artimiausią strateginį partnerį, kuriuo galėtumėme pasikliauti šiame permainingame amžiuje. Gal mums reikėtų susitaikyti su tuo, jog tokio universalaus partnerio visiems klausimams mes neturėsime. Jei pavyktų su Lenkija susitarti dėl bendrų gynybinių, energetinių interesų ir tikėtis jų peties pavojų akivaizdoje, tai būtų didžiulis laimėjimas. Jei su latviais ir estais sugebėtumėme suderinti ekonominius ir užsienio politikos tikslus, būtų puiku.

Tai turėtų būti šių dienų mūsų užsienio politikos siekiamybė, kuri leistų, neturint vieno pagrindinio strateginio partnerio, saugiai plaukti geopolitiniu farvateriu. Tik mums reikėtų nustoti latvius ir estus laikyti mažesniais, globėjiškai rūpintis jų ateitimi. Taip, kaip bandėme iki galo nesuderinę su jais, strateguoti jų energetinę nepriklausomybę, planuodami statyti atominę elektrinę ar pirkdami didžiulį dujų terminalą sau ir jiems.

Santykiuose su Lenkija turėtumėme neaukoti savo nacionalinės savigarbos. Lenkai ypač žino savo garbės vertę, bet jie gerbs ir tą, kuris nemindžios savo orumo.

Žinoma, jei Estija, Latvija, Lietuva ir Ukraina sugebėtų ateityje suformuoti bendrą geopolitinę ašį svarbiausiais nacionalinio saugumo klausimais, tai būtų naudinga visiems. Mes įgytumėme bendrą atsparumą prieš besisukančias geopolitinių interesų girnas ir netaptumėme pastumdėliais galingųjų žaidimuose.

R.PAULAUSKAS: Nors visi gyvenom Rusijos imperijos sudėtyje, bet Lietuvoje vyravo lenkų kultūra ir kalba, o tarp estų ir latvių – vokiečių.

Tik apie XIX a. vidurį, kai dėl civilizacinių permainų valstiečių, šimtmečiais engiamo sluoksnio, vaikai gauna balsą, jie pradeda vis garsiau teigti, kad yra ne vokiečiai, ne lenkai, bet estai, latviai ir lietuviai. Lietuvoje iškyla Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, aušrininkai, varpininkai Jonas Basanavičius ir daugelis kitų. Jie pradeda lietuvių tautos atgimimo reikalą.

XX a. pradžioje į Rytus ateina kita „šviesa” iš Vakarų – šiuo atveju marksistinė, kurios pasekmė – sugriuvusi Rusijos imperija. Ir tada pirmą kartą istorijoje 1917-1918 m. susiformuoja Latvijos ir Estijos valstybės, o Lietuva ir Lenkija atkuria savo valstybingumus. Mūsų gyvenimas vėl yra „matter”. Bet tai trunka neilgai . 1940 m. ta „šviesa” marksizmo pavidalu per Tarybų Sąjungą ateina pas mus ir užkloja penkiasdešimčiai metų. Dar vienu, hitlerinės Vokietijos, pavidalu Vakarų „šviesa” mus „aplankė” 1941 m. Kita Vakarų „šviesa” – demokratijos, žmogaus teisių pavidalu – jau 1990 m., subyrėjus Tarybų Sąjungai, leidžia atkurti Nepriklausomybę ir mūsų gyvenimas vėl yra „matter”.

Tačiau ir vėl viskas trunka neilgai. Iš Vakarų einanti „šviesa” laisvos rinkos, užsienio investicijų, privatizavimo, Europos Sąjungos pavidalu vėl verčia mus apsispręsti kaip Brunono laikais. Didžioji mūsų visuomenės dalis eina Netimero pėdsakais ir mes įstojame į Europos Sąjungą. Taip ir ritasi šimtmečiais Vakarų ideologijos per Rytų ir Vidurio Europą.

Šiomis dienomis vis garsiau skamba „Intermarium” projektas. Jo idėja kilo dar J.Pilsudskiui prieškarinėje Lenkijoje. Tai yra idėja sujungti Vidurio Europos valstybes nuo Suomijos iki dabartinės Serbijos, turint omenyje, kad šis regionas nenori būti nei Rytais, nei Vakarais. Jis norėtų turėti savo savastį. Jis tarsi teigia, kad „our live also matter”. Kitaip sakant, mes nebūtinai turime priimti „šviesą”, einančią iš Pietų, Rytų, Šiaurės ar Vakarų, nes turime pačių savastį. Kur yra problema? Su šiuo „Intermarium” projektu nesutiks Vakarų Europa. Nebus jis priimtinas ir Rusijai. Jis yra priimtinas pirmiausiai Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurių geopolitinis interesas – skaldyti Europos vienybę. Taigi taip mes pakliūvame į svetimo žaidimo rėmus.

Jeigu kalbėtumėme apie Lietuvos situaciją šiame „Intermarium” projekte, sunku užmiršti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai istoriškai išvirto į visišką Lietuvos valstybingumo sunykimą. Taip pat nesunku numatyti, kad šiame „Intermarium” projekte vėl iškils Vilniaus krašto problema.

Pastebėtina, kad kaip buvo prieš šimtmečius tam tikras Rytų Europos vertybinis prieštaravimas Vakarų Europai, taip yra ir dabar. Žalgirio mūšyje, kuris įvyko 1410 metais, vienoje pusėje kovojo Rytų Europa už savo vertybes, o kitoje pusėje buvo Vakarų Europos pajėgos, kurios nešė savo vertybinį supratimą į Rytų Europą. Šiomis dienomis – vėl tas pats. Naujos Vakarų Europos vertybės susiduria su prieštaravimu iš tos pačios Rytų Europos: Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos. Kaip tik šiomis dienomis Vengrijos prezidentas pasiūlė Lenkijai bendromis jėgomis ginti tradicines vertybes.

Pabaigai dar toks pamąstymas. Kai misionierius Brunonas siūlė Netimerui ir Zebedenui priimti krikščionybės šviesą, vienas apsisprendė ją priimti, kitas – ne. Galutinai krikščionybė Lietuvoje įsitvirtino tik XVIII-XIX šimtmetyje. Atskiri ikikrikščioniškos kultūros reliktai yra gyvi iki šiol, pavyzdžiui, sutartinės.  Bet kaip bebūtų, nuo XIX šimtmečio mes, o ypač lenkai, esame labiau krikščionys už bet ką. Mes po šimtmečių priešinimosi, priėmėm pagaliau  tas krikščioniškas vertybes, ėjusias iš Vakarų.Bet šiandien tų pačių jėgų ir vėl einančių iš Vakarų, mes esame verčiami priimti dabar jau antikrikščioniškas vertybes. Ir vėl visos Rytų Europos visuomenės stovi  prieš tą patį pasirinkimą, kaip ir prieš tūkstantį metų. Vėl zebedenai ir netimerai turi rinktis, ar priimti naujas vertybes, atėjusias iš Vakarų, ar laikytis savomis jau tapusių krikščioniškų vertybių. Ir priklausomai nuo to, ar bus daugiau zebedenų, ar netimerų mūsų gyvenimas arba bus kažko vertas, arba mes vėl gyvensime svetimoje šviesoje, o tuomet jau nereikia verkti, kad ir lietuvių valstybė ateityje išnyks.

V.RAKUTIS: Jeigu kalbėtumėme apie maksimaliai idealų modelį, idealus modelis būtų toks, kad kaip dabar turime santykius Vakaruose, tokius turėtumėme ir Rytuose. Kad nebūtų tų baisių sienų, būtų galima laisvai keliauti, prekiauti, draugauti, kartais ir pasiginčyti, bet turėti saugią erdvę. Lietuvai čia būtų idealiausias variantas, ideali svajonė. Žinoma, šiandien ji yra nereali. Baltarusijos situacija taip pat mums nepalieka kitų pasirinkimų, kaip tik ieškoti apsaugos nuo Rusijos pretenzijų. Aš pamenu, kai Boriso Jelcino laikais mes tarsi turėjome alternatyvą, kad Rusija bus kitokia, nebūtinai labai vakarietiška, bet bent jau draugiška. Jeigu mes tokį variantą įsivaizduotume, tai į „Intermarium” projektą reikėtų žiūrėti, kad tarp Rusijos ir Vokietijos turėtų susiformuoti draugiškų valstybių blokas, kuris būtų sudarytas nuo Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir t.t. Toks variantas mums būtų kaip alternatyva. Manau, dabar šį projektą atstoja Europos Sąjunga ir tai yra tam tikras sprendimas. Gal jis ne toks labai idealus, bet jis yra. Aš manau, kad draugų mes turime tiek Estijoje, tiek Latvijoje, tik turime žinoti, kad nors mes esame sąjungininkai, nebūtinai mūsų požiūriai visur turi sutapti. Jie tikrai nesutampa ir dažnai nesutampa, bet tai netrukdo mūsų gyvenimui. Galima toliau gyventi, bendrauti ir klestėti. Ir Baltarusija būtų potencialus mūsų draugas, jeigu ji įgautų kiek kitokį pavidalą. Dabartinė situacija yra nenatūrali, ji sukelia didelius vidinius konfliktus. Manau, kad ta Baltarusija be reikalo „nurašoma”. Baltarusiai negalėjo ilgiau tylėti. Aš tuos žmones šiek tiek pažįstu, jie nėra antžmogiai ir negali kentėti. Jie užauga ir atsiranda noras gyventi žmoniškai. Taip kaip mes negalėjome tylėti 1991 m., taip jie negali tylėti dabar. Manau, visų šių judesių poveikis tikrai bus, jie tikrai taps laisvesni. Kai turi norą, randi ir kelią.

 

respublika.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *