Lietuvos valstybingumo raida. Rolandas Paulauskas. 2018 01 29/02 16

Lietuvos valstybingumo atgavimo 100-čiui laikraščio “Respublika” redakcijoje kalbino Nepriklausomybės Akto signatarą Rolandą Paulauską. Pirmiausia, kas taisytina mūsų kalbose, skirtose šiai šventei – tai akcentai. Mat Lietuvos valstybingumas trunka gerokai ilgiau, negu 100 metų. Apie Lietuvos valstybingumą mes pradedame kalbėti jau nuo karaliaus Mindaugo, t.y. nuo XIII amžiaus, laikų. O Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje 1410 m. liepos 15d., jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė suvienytas Vakarų Europos pajėgas, apjungtas Teutonų ordino. Iki Liublino Unijos (1569 m. liepos 1 d.) tai ir buvo Lietuvos klestėjimo viršūnė tiek teritorine, tiek suvereniteto prasme. Tuo laikotarpiu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė () valdė teritoriją “nuo jūros iki jūros”, t.y. nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Ir buvo maksimaliai nepriklausoma, suvereni. kūrė lietuvių, prūsų, lenkų, baltarusių, rusų tautos. O Pirmajame Lietuvos Statute, parašytame senąja slavų kalba 1529 metais, sakoma, kad – tai lietuvių, rusų ir žemaičių valstybė. Dažnai painiojamos valstybingumo ir suvereniteto sąvokos. Nuo Liublino unijos iki Žečpospolitos III-ojo padalinimo 1975-ais valstybingumą turi, bet suverenitetas jau apribotas. Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) subyrėjo, nes buvo perdėm demokratiška, sunkiai valdoma valstybė – kiekvienas Seimo narys (bajoras) galėjo “liberum veto” teise užblokuoti bet kokį sprendimą. O ją supo stiprios autokratinio valdymo monarchinės valstybės, kurios galiausiai Respubliką ir pasidalijo. Paradoksalu, kad praradus valstybingumą, pradėjo aiškėti lietuvių tautos identiteto bruožai. Ir nors iki pat XX a. pradžios lietuviai savo valstybės neturėjo, buvo Rusijos Imperijos sudėtyje, bet jie susiformavo kaip atskira .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *